Home | Novidades | Revistas | Nossos Livros |  Links Amigos

 Lietuvos Kalba 

 

Saulius Žukas
Vilniaus Universitetas

 

Dėl panašios politinės padėties ir panašios XX amžiaus istorijos trys valstybės – Estija, Latvija ir Lietuva – svetimšaliams dažnai atrodo kaip sesės trynės ir visos vadinamos baltų šalimis. Tačiau lingvistai linksta pabrėžti, kad tai nėra tikslu. Terminą baltai sukūrė vokiečių kalbininkas Ferdinandas Nesselmannas dar XIX amžiaus viduryje ir juo pavadino vieną indoeuropiečių kalbų, vartojamų rytiniame Baltijos jūros krante, šaką. Buvo germanų, romanų, slavų, atsirado ir baltų kalbų grupė. Visą XX amžių lingvistikoje šis terminas ir tetaikytas giminiškoms baltų kalboms pavadinti: gyvosioms lietuvių ir latvių bei mirusioms prūsų, kuršių, žemgalių, sėlių, jotvingių, galindų. Tačiau estų kalba visai kitokia, ir ne tik nepriklauso baltų šakai, bet apskritai yra ne indoeuropiečių, o suomių-ugrų šeimos kalba. Todėl girdint terminą baltai nereikia pamiršti, kad tiek lingvisto, tiek lietuvio lūpos Estijos gali nepavadinti baltų šalimi.

Kadangi lietuviai sudaro apie 80 proc. Lietuvos gyventojų, tai daugiau kaip trys milijonai žmonių ją laiko savo gimtąja kalba. Be Lietuvos, lietuvių kalbą vartoja Lenkijos, Baltarusijos pakraščių gyventojai autochtonai lietuviai, taip pat švairių šalių emigrantai. Didžiausios lietuvių kolonijos yra Jungtinėse Amerikos Valstijose.

Lietuviai visada linkė nustebti ir apsidžiaugti, jei užsienietis nors kiek pramoksta jų kalbos. Tai vertinama jau vien dėl to, kad girdėti lietuviškai kalbantį užsienietį Lietuvoje nešprasta; užsienyje lietuvių kalbos niekada nebuvo moko­masi masiškai.

Lietuvoje dar nuo XIX amžiaus pradžios, kai buvo su­kurta lyginamoji kalbotyra ir išgarsintas stebėtinas lietuvių kalbos panašumas į sanskritą, ja imta didžiuotis kaip se­niausia gyvąja indoeuropiečių kalba. Ir šiandien neretas lietuvis suvokia savo tautybė gana lingvistiškai, todėl visai nekeista, kad mėgsta didžiuotis prancūzų lingvisto An­toine’o Meillet posakiu, jog kiekvienas, norintis išgirsti, kaip kalbėjo indoeuropiečiai, turi važiuoti pasiklausyti lietuvio valstiečio. Lietuvoje tebevertinama XIX amžiuje įsisąmo­ninta vertybė – senesnė kalba geresnė. Lingvistas pasakytų, kad lietuvių kalba turi daug mažai pakitusių indoeuropiečių prokalbės morfologijos bruožų. Paprasčiau tariant, lietuvių gramatika yra senoviška.

Svetimšaliui, kuris moka senųjų mirusių indoeu­ropiečių kalbų, pavyzdžiui, lotynų, graikų, – lietuvių kalbos gra­matika bus daug suprantamesnė, negu studijuojančiam da­bartines anglų, ispanų, italų, prancūzų ar vokiečių kalbas. Didžiumą studentų, kuriems lietuvių kalba ne gimtoji, toks genetinis gramatikos senoviškumas skatina nuolat kartoti, kad „lietuvių kalba labai sunki“. Jie jaučiasi nuskriausti turį mokytis penkių daiktavardžių linksniuočių ir kiekvienos linksniuotės su septyniais vienaskaitos ir dau­giskaitos links­niais, kuriems „lankstyti“ reikia daug pa­stan­gų. Anglakal­biam žmogui net pati galūnės sąvoka nėra leng­vai suvo­kia­ma. Neretas nusivilia, sužinojės apie nepastovų šokinėjantį kirtį, kuris net patiems lietuviams kartais nušoka per toli. Tačiau tai – indoeuropiečių prokalbės palikimas.

Kitokia socialinė lietuvių kalbos istorija. Jos duo­menys rodo, kad viduramžių Lietuvos valdovai ir didikai šnekėjo lietuviškai, tačiau Renesanso metu savo kalbą jie pa­keitė len­kų kalba. Pagrindinė kultūros kalba Lietuvoje pama­žu tapo lenkų. Dėl to lietuviai kartais labiau linksta di­džiuotis savo senaisiais valdovais, kalbėjusiais lietuviškai, bet atsainiai žiūri šituos lietuvius, kurie švairiais amžiais tos kal­bos nemokėjo. Europos kalbų istorijas skiriant į do­mi­nuo­jančių ir domi­nuojamų kalbų, lietuvių skirtina prie ant­rųjų. Dominuo­jan­čios kalbos tarmė bendrinėms kalboms formuoti paprastai buvo pasirinkusios ne vėliau kaip Re­nesanso laiko­tarpiu (ang­lų, prancūzų, italų, portugalų), o dominuojamos – dėl nepakankamų kultūrinių jėgų dažnai turėjo laukti tautų pa­vasario XIX amžiuje (bulgarų, kroatų, lietuvių, slovakų). Tad tarminis pagrindas bendrinei lietuvių kalbai Lietuvoje pa­sirinktas gana vėlai, antroje XIX amžiaus pusėje, tik nuo tada ir galima sakyti atsiradus bendrinė lie­tuvių kalbą.

Tokia socialinė istorija lietuvių kalbą pristato tiesiog iš priešingos pusės – kaip sąlygiškai naują, tad ir modernią, bendrinė kalbą. Ítai raidės ą, ė, š, ų, ė, č, š, ž, ū yra palyginti nauji papildymai senoviškai lotynų abėcėlei. Kiekvienos jų istorija kitokia: nosinės raidės ą ir ė dar pirmųjų lietuvių rašytojų Renesanso metu perimtos iš lenkų rašybos, o jų pavyzdžiu pačių lietuvių pasidarytos „trūkstamos“ į ir ų. Grafemos ė autoriaus šlovės nusipelno pirmosios spaus­din­tos 1653 metų lietuvių kalbos gramatikos autorius Da­nielius Kleinas. Raidės č, š, ž su paukščiukais dar XIX am­žiuje buvo pasiskolintos iš čekų rašybos, o jauniausia lietuvių abėcėlės raidė ū, neseniai tyliai atšventusi savo šimtmetš, buvo šdiegta kalbininko Jono Jablonskio, kurio portretas šiandien išrai­žytas ant penkių litų kupiūros.

Bendrinės kalbos naujumas teikia ir privalumų – lietuvių tartis beveik atitinka raštą, t.y. tariama taip, kaip rašoma. Viena raidė paprastai reiškia vieną garsą, tad skaitant jas iš karto žinomi ir garsai. Íia prasme lietuvių kalba modernesnė už prancūzų ar anglų kalbas, kur raidės nebūtinai reiškia tą patį garsą. Todėl, pavyzdžiui, italui ar lenkui mokytis skai­tyti lietuviškai lengviau negu angliškai, nes suskaitės raides jis gali sudėti žodį. Taip pat išgirdės lietuvišką žodį italas ar lenkas žodyne jį suras lengviau, negu išgirdės anglišką. Ga­lima sakyti, kad, nors lietuvių kalbos gramatika sudėtinga, lietuviškai lengva skaityti.

Lithuanian Language

Because of their similar political situation and 20th-century history, the three countries of Estonia, Latvia and Lithuania often appear to foreigners to be triplet sisters, and they are all known as Baltic countries. Linguists, however, are inclined to stress that this is inaccurate. The term “Balts” was coined by German linguist Ferdinand Nesselmann back in the mid-19th century; he applied it to the one branch of Indo-European languages spoken along the eastern shore of the Baltic Sea. The Germanic, Romance and Slavonic language groups were joined by the Baltic. Throughout the 20th century, linguistics has applied this term to denote only those related Baltic languages: the living Lithuanian and Latvian, and the extinct Prussian, Curonian, Zemgalian, Selian, Jotvin­gian, and Galindian languages. Estonian is an altogether different language; not only does it not belong to the Baltic branch, but it is not even Indo-European. It is a member of the Finno-Ugric family of languages. Therefore, it must be remembered that the term “Balts,” as applied by linguists or Lithuanians, does not necessarily include Estonia as a Baltic country.

Because Lithuanians constitute about 80 percent of the country’s population, more than three million people consider Lithuanian to be their native language. Elsewhere, the language is used by indigenous Lithuanians in the neigh­boring areas of Poland and Belarus, as well as by emigrants in various countries. The largest Lithuanian communities are located in the USA.

Lithuanians tend to be surprised and pleased if foreigners learn at least a little of their language. The attempt is appreciated if only because it is unusual for Lithuanians to hear a foreigner speaking the language, as it was never taught extensively abroad.

As far back as the beginning of the 19th century, when the science of comparative linguistics was created, and the noticeable similarity of Lithuanian to Sanskrit publicized, Lithuanians have been the proud speakers of the oldest living Indo-European language. Even to this day, many a Lithua­nian identifies his/her nationality linguistically, and loves to boast of the statement by French linguist Antoine Meillet, that anyone wishing to hear how Indo-Europeans spoke should come and listen to a Lithuanian peasant. Lithuania still values the 19th-century dictum, which states that the older the language, the better. A linguist would say that Lithuanian has preserved almost unchanged many of the morphological features of its Indo-European parent language. Stated simply, Lithuanian grammar is archaic.

Lithuanian grammar will be much more comprehensible to a foreigner familiar with ancient Indo-European languages such as Latin and Greek, than to one studying modern languages like English, Spanish, Italian, French, or German. The archaic grammar of the language causes most students who are not native speakers to say that, “Lithuanian is very difficult.” They feel wrongly done by having to study five declensions, each with seven singular and plural cases. For an English-speaking person even the notion of word-endings is somewhat mystifying. And more than one is dismayed to discover the movable accents; even for Lithuanians these occasionally move too far. Nonetheless, this is the heritage of an Indo-European parent language.

The social history of the Lithuanian language is altogether different. Lithuanian rulers and nobles apparently spoke Lithuanian during the Middle Ages, but switched to Polish during the Renaissance period. Polish gradually became the principal language of culture in Lithuania. For this reason, Lithuanians today tend to look more favorably upon those early rulers who spoke Lithuanian, than the ones who, during various periods in history, did not know the language. If one were to divide European languages into historically dominant and dominated ones, Lithuanian would fall into the latter group. Dialects of a dominant language (English, French, Italian, Portuguese) were generally chosen as the basis of a standard language no later than the Renaissance period, but for lack of sufficient cultural influence, the dominated languages (Bulgarian, Croatian, Lithuanian, Slova­kian) had to await the rebirth of national identity, which occurred at the outset of the 19th century. Thus, the dialectal basis of standard Lithuanian was chosen rather late – during the second half of the 19th century; and only from that time on can standard Lithuanian be said to exist.

This social history gives a completely opposite view of Lithuanian – as a relatively young, thus modern standard language. The letters ą, ė, š, ų, ė, č, š, ž and ū are comparatively new additions to the ancient Latin alphabet.

There are certain advantages to the newness of a standard language – Lithuanian pronunciation practically corresponds to its written form, i.e., words are pronounced as written. One letter usually produces one sound; reading the letters one immediately knows their sound. In that sense, Lithuanian is more modern than French or English, where the letters do not always carry the same sound. For this reason, Italians or Poles find learning to read Lithuanian easier than English, for having read the letters they are able to put together the word. Also, upon hearing a Lithuanian word spoken, Italians or Poles can more easily find it in the dictionary than they could an English word. One could say that although Lithuanian grammar is complex, the language is easy to read.